Sergej istorija yra išties skaudi ir jaudinanti. Vyro vaikystė – anaiptol ne tėvų meilės prisiminimas, o ir visas gyvenimas ne rožių žiedlapiais klotas… Mamos išgėrinėjimai, nedarbas, globos namai, galiausiai, kaip pats sako – valkatavimai ir vagystės, sunkių paauglių auklėjimo specialioji mokykla ir kalėjimas. Ilgi metai kalėjimo. Bet galiausiai Sergej surado socialiniai darbuotojai iš Vilniaus arkivyskupijos „Carito“, padėjo atsigulti į ligoninę ir išgyti, mat vyro plaučiai buvo perplėšti po šonkaulių lūžių. Sergej teko ieškoti dvasinių vertybių ir pozityvumo. „Daugiausiai kažkodėl manimi rūpinasi svetimi žmonės, o ne aš pats“, – liūdnai pasakoja Sergej, prisimindamas savo gyvenimą. Dievu tikintis pozityvumas – videoreportaže.
