Aurelija yra savanorė, savanoriaujanti hospise. Ne, tai nėra ligoninė, ir net ne slaugos namai. Tai – širdies namai, kur atvežami onkologiniai ligoniai, kuriems gydytojai, deja, jau nebegali padėti… Kaip pati Aurelija sako, jos savanorystė yra labai plati – susijusi su žmogumi, santykiu su juo: „Tai nėra vien santykis su ligoniu, bet ir su šeimos nariais, personalu ir kitais savanoriais.“ Paklausite, kas čia galėtų būti pozityvaus? Ogi viskas. Aurelijai pati aplinka kelia tik teigiamas emocijas, čia gerai jaučiasi tiek savanoriai, tiek ligoniai. Kai nežinai, kiek žmogui likę (savaitė, mėnuo, o gal – trys dienos), pozityvu tampa gyventi. „Gali pasirodyti, kad čia yra labai daug mirties, bet iš tiesų čia pilna gyvybės. Gyvenkime šia diena ir netaupykime laiko, gražių žodžių, nebijokime ir kovokime su baime“, – įsiklausykime į šiuos Aurelijos žodžius. Daugiau pozityvumo – videoreportaže.
