Sakoma, nėra svetimų vaikų – visi vaikai yra mūsų visų, visiems jiems, nuskriaustiems, nusiminusiems, ašarojantiems, nerandantiems, reikia mūsų, suaugusių žmonių, pagalbos, patarimo, gero žodžiai, o neretai ir apsikabinimo. Prie „Ne imti, bet duoti“ iniciatyvos prisijungusi savanorė Silvija, apsigynusi net du magistro darbus, be jos savo gyvenimo kol kas nebeįsivaizduoja ir lanko bei lavina vaikus iš globos namų. „Ta mintis ir ta veikla mano gyvenime jau buvo atsiradusi gana seniai“, – sako mergina, o mes tik pridursime – jai tuo metu buvo vos… 16 metų. Ir klystume, jei sakytume, kad Silvija tik duoda – ne, ši mergina gauna milžinišką grįžtamąjį ryšį ir, kaip pati juokauja, prie jos nebijo prieiti ir apsikabinti net paaugliai. Daugiau ieškančio ir randančio pozityvumo pamatysite videoreportaže.
