Druskininkietė gimtajame mieste vaikus mokė etnokultūros ir rengė šventes, tiksliau – apeigas. Apeigas, kurios vienija – ypač su protėviais, gyvenusiais gamtos jausmu, jausdavusiais kiekvieną gyvūną ir sugebėdavusiais papasakoti apie juos – netgi įvairiais balsais. „Reikia suprasti medį, kad jis yra gyvas, kad jis kalbasi, su žmogum kalbasi, su kitu medžiu kalbasi“, – sako Ramutė, įsitikinusi, kad medį galima pajausti jį apglėbus. Daugiau etnokultūrinio pozityvumo – videoreportaže.
