Socialinės darbuotojos Janinos gyvenimas – išties spalvingas. Tik gaila, kad tos spalvos daugiausiai niūrios… Vyras smurtautojas, žalingi įpročiai, sūnaus netektis… Pakutuvėnuose radusi meilę ir prieglobstį moteris ten pragyveno gana ilgą laiką, o supratusi, kas gyvenime yra milžiniška socialinė atskirtis, nusprendė, kad pati turi padėti kitiems: „Po daug metų pagaliau esu grąžinta į gyvenimą. Pradėjusi savanoriauti, pirmiausiai sutikau neįgalius žmones, kurie man suteikia tikrumo, nes jie yra tokie, kokie yra: be veidmainystės, be melo.“ Janina savo pavyzdžiu parodo, kaip galima atsistoti ant kojų ir grįžti į gyvenimą: moteris baigė Vilniaus universitetą ir jau dešimt metų dirba socialine darbuotoja, praeityje palikusi visas žlugdančias negandas. Nors Janinai sunku sakyti, kad tai, ką ji daro, yra darbas: „Kai pats esi dugne ir patiri kitų žmonių meilę, pakilęs nori ja dalytis su visais.“ Daugiau pozityvumo – videoreportaže.
