Į Astos ir Gintaro avilius bitės, smagiai dūgzdamos, vasaromis neša medų, o medus ir bičių vaškas verslui suvienijo visą šeimą: Gintaras medų kopinėja, o jo žmona Asta žiemomis gamina vaškines dovanėles. Tikra dūzgianti idilė… O istorija dar gražesnė, kai išgirsti, jog Gintaras – atsargos karininkas, ilgus metus tarnavęs tėvynei ir dabar panoręs dirbti su bitėmis. Gintarą galima vadinti jau ne pirmos kartos bitininku. . Netgi tiksliau būtų sakyti – bitininkų dinastijos narys. O štai ir gyvenimo paradoksas iš Astos lūpų: „Niekada nemaniau, kad būsiu bitininko žmona ir dirbsiu su medumi. Juolab kad visą laiką buvau alergiška bičių įgėlimams ir labai bijojau pačių bičių.“ Ir štai, puikus pavyzdys – kai absoliučiai viskas daroma su meile, meilė gyvenime tampa tiesiog neišvengiama… Dar daugiau pozityvumo – videoreportaže.
